Muziejaus vitrinų dizaino ypatybės, kaip esminis kultūros relikvijų eksponavimo elementas, tiesiogiai veikia relikvijų išsaugojimą, eksponavimo efektą ir lankytojų patirtį. Toliau išnagrinėsime keletą pagrindinių savybių, kurias turėtų turėti muziejaus vitrinos.
Pirma, pagrindinė muziejaus vitrinų savybė yra apsauginės savybės. Kaip istorijos liudininkai ir kultūros nešėjai, kultūros reliktų išsaugojimas yra gyvybiškai svarbus istorinės kultūros perteikimui ir mokslinių tyrimų pažangai. Todėl vitrinos turi užtikrinti efektyvią fizinę apsaugą, kad relikvijos nekeltų grėsmės dėl dulkių, šviesos, mechaninių pažeidimų, cheminės korozijos ir vagysčių. Tam reikia, kad kuriant ir gaminant vitrinas būtų atsižvelgta į medžiagų stabilumą, ilgaamžiškumą ir apsaugines savybes, kad būtų užtikrinta, jog relikvijos išlaikytų savo pirminę išvaizdą ir vertę ilgai{3}}eksponuojant.
Antra, aplinkos kontrolė yra dar viena svarbi muziejaus vitrinų savybė. Kultūros relikvijų išsaugojimui reikalingos konkrečios temperatūros ir drėgmės sąlygos, kad būtų išvengta plėtimosi, susitraukimo ar cheminio skilimo. Kad atitiktų šį reikalavimą, vitrinos turi turėti pastovios temperatūros ir drėgmės funkcijas. Tuo pačiu metu, siekiant sumažinti šviesos sugadinimo relikvijų riziką, vitrinose taip pat turėtų būti naudojamos žemos-šilumos, mažo-ultravioletinės ir reguliuojamo{5} ryškumo apšvietimo sistemos. Taip kultūros relikvijos parodos metu gali ne tik išlaikyti savo pirmykštę būseną, bet ir būti pristatytos publikai geriausios būklės.
Be to, labai svarbu pasirinkti medžiagas muziejaus vitrinoms. Vitrinų medžiagos turi turėti tokias savybes kaip nekenksmingos, ne{1}}reaktyvios, turinčios mažai lakiųjų organinių junginių (LOJ) ir labai stabilios. Tai ne tik užtikrina, kad vitrinoje esančios kenksmingos medžiagos nepakenktų kultūros relikvijoms, bet ir pagerins dėklo patvarumą bei tarnavimo laiką. Tuo pat metu renkantis medžiagas reikia atsižvelgti į aplinkos veiksnius, kiek įmanoma naudojant atsinaujinančias ir perdirbamas medžiagas, siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai.
Kalbant apie ekspozicijos dizainą, muziejaus vitrinose reikia atsižvelgti į kultūros relikvijų ypatybes ir ekspozicijos reikalavimus. Tai apima ekrano aukščio, pakreipimo kampo, rodymo metodo, atramų ir ekrano etikečių dizainą. Gerai-suprojektuotas ekranas gali pabrėžti istorinę kultūros relikvijų vertę ir kultūrines konotacijas, todėl lankytojai gali geriau jas suprasti ir įvertinti. Tuo pačiu metu ekrano dizainas taip pat turėtų būti sutelktas į lankytojo patirtį, užtikrinant patogią žiūrėjimo aplinką ir patogius žiūrėjimo būdus.
Praktiškai muziejaus vitrinų tipai ir formos taip pat yra įvairūs. Priklausomai nuo rodymo metodo, vitrinos gali būti skirstomos į laisvai pastatomas spinteles, pakabinamas spinteles, įstatomas-spinteles ir į sienines-spinteles. Atsižvelgiant į funkciją ir paskirtį, jie taip pat gali būti klasifikuojami kaip specialios paskirties vitrinos, modulinės vitrinos ir komponentinės{5}}vitrinos. Kiekvienas iš šių skirtingų vitrinų tipų turi savo ypatybes ir taikomus scenarijus, leidžiančius pasirinkti ir suprojektuoti pagal konkrečius poreikius.
